Daugelio mūsų niekada niekas nemokino, kad gyvenimą pirmiausia reikia ne gyventi, bet kurti. Žingsnis po žingsnio nerodė mums, kaip pasiekti savo tikslus, kaip juos išsikelti, neaiškino, ko mes galime pasiekti ir kuo galime tapti. Ir niekas mums nepasakė, kad gyvenimo tikslas yra tikslingas ir kryptingas gyvenimas.
Visų mūsų viduje, nuo pat gimimo, visada gyveno kažkas daugiau. Tas „kažkas daugiau“ – kas mums dažnai neduoda ramybės. Tai viltis, tikėjimas savimi ir išmintis. Tas mažas tikėjimas yra paslėptas kiekvieno mūsų giliai viduje, iš kur jis maitina mūsų viltis ir svajones. Kiekvienas turime viltį, svajonę, kad viskas pasikeis. Kad ateis sėkmė, kuri visada aplanko pasirengusį protą. Kad ateis laimė, kuri yra kelionė ir tikrai ne mūsų tikslas.
Daugelį kartų mes suvokiame, kad mūsų gyvenime kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Kad turėtų būti kitas kelias – kelias, vedantis į sėkmę ir juoką. Mes juk suvokiame, kad juokiamės ne todėl, kad tapome laimingi, bet todėl, kad esame laimingi, kad galime juoktis. Mes turime išlaikyti paprastumą, kokie buvome kūdikiai, kai gyvenimo nevertinome rimtai, kad neužmirštume pasijuokti iš savęs, savo klaidų, griuvimų, parpuolimų – kad galėtume vėl stotis ir vėl eiti pirmyn.
Ar pagalvojote, kad diena be juoko ar vilties – tai diena be gyvenimo? Kiekvieną kartą, kai švaistome savo laiką, mes stovime vietoje, neeiname į priekį. Tuo metu tiesiog traukiamės atgal. Kai plaukiame su kitais, kurie yra nuleidę rankas ir leidžiasi pasroviui, mes atimame iš savęs galimybę juoktis ir būti laimingais. Tada mes priimame sistemą, nieko nekeisdami ir prisitaikydami prie svetimų taisyklių, atimdami iš savęs galimybę būti savimi. Niekas nebus laisvas, kol pats nevaldys savęs. Turime suvokti, kad tik žmogus pats nustato savo galimybių ribas.
Visi jaučiame, kad gyvenime yra daug nelaimingų žmonių, kurie tiesiog egzistuoja ir niekuo netiki – net savo ateitimi. Jie atkalbinėja mus, gąsdina, kad mes nepasieksime daugiau nei jie. Bet juk pranokti kitą žmogų nėra nieko didingo. Tai paprasta. Tačiau pranokti save patį – tai tikrai didinga ir sudėtinga.
Tuomet mes suvokiame, kad kasdien stovime ant savo progreso slenksčio, nuo kurio mus skiria tik vienas žingsnis. Vienas nedidelis žingsnis. Tačiau būtent tūkstančiai mažų žingsnelių sudaro mūsų gyvenimo kelią. Kai mes nebūsime savo praeities įkaitais, tapsime savo ateities kūrėjais. Kiekviena akimirka, poelgis, mintis, veiksmas ir žodis lemia, kuo mes būsime rytoj.
Niekas ir niekada nepadarys už mus to, ką privalome padaryti patys. Laimingi tapsime tik tada, kai nustosime klysti. Tačiau klysti nustosime tik tada, kai būsime pakankamai išgyvenę ir sukramtę savo gyvenimo pamokas, kurios geriausiai ateina iš klaidų. Atminkime viena: pozityvūs dalykai visada įveiks negatyvius. Tai sėkmė visada laimės prieš nesėkmę.
Niekas neužaugs už mus ir nesimokys už mus. Kiekvieno mūsų gyvenime nėra klaidų, nes mes tik mokomės gyventi. Tai, ką bandome vadinti klaida, iš tikrųjų yra neparuošta pamoka. Šiame pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris gali įpareigoti mus elgtis kitaip tam, kad pasiektume neįtikėtinų rezultatų – tas žmogus esame mes patys. Tik mes galime tikėti savimi ir nuspręsti, kuo būsime. Ateitis nežinoma, bet mes patys sprendžiame, kas su mumis bus ryt. Kiekvienas sunkumas, kuris mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.
